LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 25 d.
Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino ir Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 28 d. nutarties, kuria atmestas minėto atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-523-436/2009 pagal ieškovų T. R. ir V. R. ieškinį atsakovams bendrai Lietuvos ir Olandijos įmonei UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (tretieji asmenys UAB (duomenys neskelbtini), A. A., Valstybinė darbo inspekcija, K. B. ir A. D.), bei
 
n u s t a t ė :
 
<...>

Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama užtikrinti galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).
Teismui nustačius, jog byloje būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įstatymas suteikia atsakovui galimybę kreiptis į teismą ir prašyti užtikrinti galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą jam ekonomiškai naudingiausiu būdu (CPK 146 str. 1, 2 d.). Atsakovas gali pasirinkti vieną iš kelių savo teisių gynimo būdų – prašyti areštuoti konkretų turtą, įmokėti į teismo specialiąją sąskaitą reikalaujamą pinigų sumą, pateikti banko garantiją, laidavimą, o taip pat prašyti užtikrinti galimus nuostolius dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, ar apskųsti teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo (CPK 146 str., 147 str., 151 str.).
Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo prieštaringus argumentus: teigdamas, jog įmonė veikia stabiliai ir turi didelės vertės nekilnojamojo turto, nurodo, jog dėl į teismo depozitinę sąskaitą jo įmokėtų 80 000 Lt yra trikdoma įmonės veikla. Kita vertus, apeliantas nepateikia teismui pakankamai šiuos jo teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str., 314 str.).
Teismas pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nagrinėjant atsakovo prašymą, turi būti atsižvelgta į tai, ar grąžinus pinigus, įneštus į teismo specialiąją sąskaitą, ir pritaikius prašomą laikinąją apsaugos priemonę, būtų užtikrintas teismo sprendimo įvykdymas, o taip pat, ar nebūtų pažeisti ekonomiškumo, proporcingumo, ginčo šalių interesų pusiausvyros ir kiti civilinio proceso principai (CPK 3 str. 1 d., 17 str., 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju atsakovas pats pasirinko jam tinkamiausią ir ekonomiškai naudingiausią sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonę – reikalavimo dydžio pinigų sumos pervedimą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 146 str. 2 d.), todėl nėra pagrindo teigti, jog teismas, atsisakydamas grąžinti šiuos pinigus, pažeidė ekonomiškumo, proporcingumo bei ginčo šalių interesų pusiausvyros principus. Kita vertus, bylos nagrinėjimo eigoje atsakovo poreikiai ir finansinė situacija gali keistis, todėl jis gali motyvuotai prašyti šiuos pinigus grąžinti, pasiūlydamas kitą adekvačią teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonę.
Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas šiuo atveju turėjo pagrindo teigti, jog atsakovo pasiūlyto kilnojamojo turto areštas nėra pakankamas galimo ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d.).
Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, turto rinkos kaina nustatoma turto vertinimo ataskaitoje, o turto vertės nustatymo pažymos turto vertinimo teisinis statusas įstatyme nenumatytas (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 str.). Atsakovo pateikta turto vertinimo pažyma neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnyje galutinei turto vertinimo ataskaitai nustatytų reikalavimų, todėl šis dokumentas neturi juridinės galios ir nėra pagrindo vadovautis pažymoje nurodyta nekilnojamojo turto verte (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 str. 1 d., CPK 177, 178 str.). Juolab kad pačioje pažymoje nurodyta, jog ji negalioja be turto vertintojo atskaitos (b. l. 59), o šios ataskaitos atsakovas nepateikė teismui (CPK 178 str., 314 str.).
Taigi, atsakovui neįrodžius, kad jo nurodyto kilnojamojo turto pakanka ieškovų pareikštiems atsakovui ieškinio reikalavimams užtikrinti, apygardos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą pakeisti laikinąją apsaugos priemonę bei grąžinti pinigus, jo įmokėtus į teismo specialiąją sąskaitą (CPK 3 str. 1 d., 17 str., 144 str. 1 d., 145 str. 2 d., 146 str.).
Teisėjų kolegija pažymi, jog ši teismo nutartis neatima iš atsakovo teisės motyvuotai prašyti galiojančią ieškinio reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita adekvačia priemone (atitinkamos vertės nekilnojamojo turto areštu, banko garantija, laidavimu, įkeitimu; CPK 146 str.).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, dėl pirmiau nurodytų motyvų nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 338 str., 329 str.).
 
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 28 d. nutartį.
 
Teisėjai
Artūras Driukas
Konstantinas Gurinas
Audronė Jarackaitė